Kūrinio peržiūra


Vieta archyve Archyvas / 1926
Klasifikatorius

FOLKLORAS / PASAKOJIMAI / Kiti pasakojimai

Kūrinio nr./puslapio nr. 59
Metai 2009
Pateikėjai Silvija Butkutė (G.m.: 1989, Moteris);
Aprašymas [Istorija apie prakeiktus rugius] PasakojimasTai va, yra tokia istorija apie vaiduoklius, mano močiutė ją pasakojo, ji kilusi iš Žemaitijos, ten
Vietovė Kaunas
Užrašymo metai 2009
Tekstas

[Istorija apie prakeiktus rugius] Pasakojimas
Tai va, yra tokia istorija apie vaiduoklius, mano močiutė ją pasakojo, ji kilusi iš Žemaitijos, ten prie Plungės. Ir pasakojo, kad ten buvo toks miestelis ie ten vienkiemiai buvo išsidėstę kas kažkiek kilometrų, tai ( atsikrenkščia) pavyzdžiui jos namus ( atsikrenkščia), iš abėjų pusių taip, ee rugiai... Buvo rugių laukai du, Nu, ir vistiek, kaip jauni žmonės, tai ( atsikrenkščia) dar buvo jai, kaip sakė aštuoniolika metų, šeima buvo didžiulė, tai jie gal kokie penki vaikai ar šeši, eidavo... Ėjo tą kartą į šokius. Jie nuėjo į šokius, ten taip eini per rugius, ir išeini į tą miestelį į tą trobą, tų šokių ir ten sako, šoka, šoka, šoka rindibokus visokius. Po to jau dvylikta buvo ir brolis sako:
- Man rytoj į miestą reikia važiuoti. Nu aš eisiu namo.
Nu ir jis išėjo tuosyk. Nu jie ten aiški, nežinau, bet vis tiek dar ten toks būrelis, ir jau kokios po kelių valandų sako:
- Nu, jau ir mes einam namo.
Ir eina, eina ir nu, taip švinta, jau. Jau pašvaistė tokia rausva, sako ir tie sūgiai. Ir tie šešėliai rugių, eina, eina ir žiūri, kažkas pūpso ant kelio, nu toks stūkso, toks didžiuli, kažkas. Ir jie, sako, eina artyn, o tas daiktas taip auga, auga, auga ir sako nu kažkaip. Ir ta pašvaistė, grynai kažkoks neaiškus kontūras. Tai vat, tas sako tik tai jie čiauška, ten eina. Kažkaip, kaip daug žmonių - tai nebaisu, taip priartėja ir taip: Pūh! Į rugius, taip Pš, pš, pš. Tokį šuorą, per rugius, sako, kaip koks arklys, sako, kaip kas nušuoliavo kažkas. Ir dingo, sako tas šešėlis, greitai įgriuvo į rugius ir dingo. Eh, tai taip va, grįžo namo, kita dieną, kitą rytą sako, sako, nu reikia eit vis tiek, mano močiutė labai smalsi, eit apžiūrėt ar: jeigu buvo koks gyvūnas - tai bus išlaužyta rugiai, tai, sako, nueina, nei vienas, sako, rugys nepaliestas. Gražiausiai visi banguoja, o toj būtent vietoj, kad būtent toj vietoj ir nieko ten nėra, grynai nieko. Po to grįžta namo ir jau brolis iš miesto buvo parvažiavęs. Ir jis jai pasakoja: sako, kai aš išėjau, vienas einu ir prieinu tą ruožą, tų rugių, ten kur vaidendavos. Ir kažkas ten pinas po kojų , ir ten sako, pasižiūriu ir toks, juodas, kaip katė, kažkas, pinas. Sako, ir man taip baisu pasidarė, aš bėgti prasidėjau ir mane griebia, bet pinas po kojom, kaip katė kokia ir sako, pagreitinau taip ir išbėgau iš to ruožo ir dingo staiga.
Ta va, irgi pasakojo, kad būtent tą dieną, o šiaip tas ruožas jau seniai, buvo pagarsėjęs tuo gandu, kad tenai vaidenas kažkas, niekas nežino tiksliai kas, bet... Nes ten tokia negyvenama troba buvo netoli, gal galvoja, kad iš tos trobos, ten tiesa pasikorė žmonės. Bet vieni mato žmones, kiti mato gyvūnus, bet, va mano močiutei sakė, buvo pirmas susidūrimas su vaiduokliais ir jais visą gyvenimą tiki, kad yra, tų vaiduoklių. Ir čia tikrai taip buvo, jinai visiems taip pasakoja ir tekarai garantuota, kad ten buvo tokia istorija.

Medžiagą rinko Justina Kančauskytė
Pateikėjo raštiškas sutikimas yra
Dokumento tipas nepasirinktas
Dokumento statusas Not set
Dublin Core (OAI_DC)