Kūrinio peržiūra


Vieta archyve Archyvas / 1926
Klasifikatorius

FOLKLORAS / PASAKOJIMAI / Kiti pasakojimai

Kūrinio nr./puslapio nr. 63
Metai 2009
Pateikėjai Rūta Morkūnaitė (G.m.: 1989, Moteris);
Aprašymas [Rūsio vaiduoklis] Pasakojimas::O jeigu apie rūsį jau pradėjom, tai atsimenu mes kai buvom mažesni vaikai, rudenį šalta kieme jau būdavo
Vietovė Kaunas
Užrašymo metai 2009
Tekstas

[Rūsio vaiduoklis] Pasakojimas

O jeigu apie rūsį jau pradėjom, tai atsimenu mes kai buvom mažesni vaikai, rudenį šalta kieme jau būdavo sėdėt, tai eidavom į rūsį. Eidavom visi į rūsį ir ten, nu kaip, du aukštai rūsį, ten vienas... Nu eini, nulipi, kitas dar žemiau, tai mes ten, ku-ku-kur dar žemiau, ten ant tokių laiptų susėdę sėdėdavom, ten kalbėdavom, visokiais nesąmones ir panašiai ir ten šalia buvo tokio, nu aštuoniolikto buto nu rūsys... Ir sėdim, sėdim, taip būdavo tuk šviesa, žinai užsidega.
Taip galvojam: kas čia, gal šiaip žinai, gal trumpas sujungimas buvo, gal ta lempa kaip nors žinai, nu nieko, paskui kitą kartą vėl šviesa užsidega, žinai, pradeda vaikščioti viduj kažkas. Ta prasme, jau sėdim, visi nutylam ir klausomės, [Silvija Butkutė paklausia: Visi? ] Jo, ir ta prasme vaikšto, tikrai kažkas vaikšto, kilnoja daiktus. O kadangi būdavo kaip rūsio durys ir apačioj toksai gan nemažas tarpas, žinai, tai męs pasilenkę bandydavom žiūrėt, nes visi tiesūs, be jokių užsisukimų, žinai patalpa - kambarys. Tai, a, nieko nėra, nei, nei kojų nieko nesimato. Nu tai gerai, jau sakom gal čia šiaip visiem jau vaidenas, ten prisipasakoja tų baisių istorijų. Tai ir paskui kažkurš laiką mes nevaikščiojom į tą rūsį, nieko ir gal po kokios savaitės vėl visi susirinkom į kiemą, nu ir vėl šalta nu ir vėl mes į tą patį rūsį, ir vėl prie prie tų pačių durų, ant tų pačių laiptų ir jau šviesa degė jau nebeužsideginėjo, žingsniai, viskas, kažkas kosėt pradėjo , kosėt ir kosėt ir kosėt. Ir aišku visos panos išsigandę klykdamos aukštyn į kiemą, aš su su su bernais likau ir klausomės kas ten, pradėjom barbent į tas duris,ar kad kas ten išlįstų, nu ką žiinom gal koks kaimynas geria visą savaitę, ar dvi. [juokiasi]. Bet ta, esmė tame, kad, būdavo ten, būdavo tų garsų, vaikščiojimų, nors tai vat mano mama su ta kaimyne kuriai priklauso tas rūsys, kuriame ten vaikščiojo ir ten kosėjo, sueina, tai pasakiau žinai, kad ten tokie dalykai vyksta, tai atsimenu dar, ėjom, ėjau aš, mano mama ir ta kaimynė ėjom žiet kas ten tam rusy ir nuėjom ir nieko ten nėra, visiškai nieko. Spyna normaliai uždėta, nu taip kaista ir paskui kiek eidavom tiek ten vaikščiodavom - tiek kosėdavo. Paskui nebekreipdavom dėmesio, paskui pasidarė baisu, nes vis tiek, nu du pasauliai ir nereikia jų maišyti vieni kitiem trukdyti, tai vat sustojom mes ten vaikščioti, tai toks namo mūsų, ruselio vaiduoklis tenai gyvena, ir viskas.

 

Medžiagą rinko Justina Kančauskytė
Pateikėjo raštiškas sutikimas yra
Dokumento tipas nepasirinktas
Dokumento statusas Not set
Dublin Core (OAI_DC)