Kūrinio peržiūra


Vieta archyve Archyvas / 1927
Klasifikatorius

FOLKLORAS / PASAKOS / Stebuklinės

Kūrinio nr./puslapio nr. 241
Metai 2009
Pateikėjai Roberta (G.m.: 1999, Mergaitė);
Aprašymas Lietuvių pasakaLekiantis laivas::Augino tėvas tris sūnus. Du vyresnieji dėjosi didžiasias gud..., dėjosi didžiaus..., didžiausiais
Vietovė Kaunas
Užrašymo metai 2009
Tekstas

Lietuvių pasaka
Lekiantis laivas


Augino tėvas tris sūnus. Du vyresnieji dėjosi didžiasias gud..., dėjosi didžiaus..., didžiausiais gudruoliais, o jaunėlį visi niekino ir paiku laikė. Vieną dieną vyriausiasis sūnus pasisakė savo tėvams, kad eisiąs į girią lekiančio laivo statyti. Motina jam prikimšo pilną pintinėlę gardžiausių valgių, tėvas pridėjo visokių įrankių ir tas išėjo. Nuėjęs į girią atsisėdo ant kelmo, išsitraukė iš pintinės pyragus ir ėmė valgyti. Tik atkūprina senas senutėlis ir prašo, nors duonos kąsnelio:
- Kad aš kiekvienam perėjūnui dalyčiau, tai ir pats alkanas būčiau, piktai atkirto vyriausiasis sūnus ir nutvėrė senuką šalin.
Tas nueidamas pasakė:
- Tavo darbas nepasiseks.
Kelias dienas vyriausias sūnus medžius kirto, rąstus tašė, visaip bandė lekianti laivą statyti, bet nieko jam neišėjo. Galop nusiminęs viską metė ir tuščiomis grįžo namo. Antrasis brolis jį išjuokė:
- Ką aš, ką tas neišmanėlis padirbs. Rytoj aš eisiu savo, eisiu laivo statyti.
Bet ir jam taip nutiko, kaip pirmajam. Dabar jaunėlis sakosi eisiąs, o visi iš jo tik šaiposi:
- Ne tavo kvailai galvai tas darbas, jai aniems nepasisekė, tau nėra ko nė pradėti. Jam, nei jam motina pyrago prikrovė, nei jam tėvas įrankių davė. Jauniklis be nieko, tik duonos žiaubarėlę pasiėmęs. Į girią nuėjęs atsisėdo ant kelmo ir galvoja, kaip čia reikėtų dar darbą pradėti. Vėl atkūprina senas senutėlis, lankosi labai išalkęs ir prašo valgyti. Jaunikaitis jam atidavė duonos žiauberį ir išsipasakojo, kad nori lekianti laivą pastatyti, tik nežinąs kaip. Senukas jam sako:
- Už gerą širdį, kad mane seną pagailėjai, aš tau padėsiu. Dabar tu gulk ir gerai išsimiegok, o rytoj darbas bus padarytas.
Jaunikaitis atsigulė ir užmigo. Rytą pabudęs žiūri, o gi stovi puikiausias laivas, kai jis įlipo, kai jis įlipo viskas, viskas tikosi taip taip kaip jis norėjo. Jaunikaitis pagalvojo, kilsiu į orą, ir kilo, leisiuos žemyn, ir leidos, keliausiu ten kur keliavo. Dabar jis sumanė po pasaulį palakioti ir visą žemę pažiūrėti. Daug dienų keliavęs pamatė neregėtą vyrą. Jis buvo prisirišęs prie abiejų kojų po medį ir lėkė kaip vėjas. Jaunikaitis klausia:
- Kodėl taip bėgi?
Tas atsakė:
- Patinka, patinka, tai ir bėgu, o kad ne per toli ir ne per greitai nubėgčiau, prie kojų po
medį prisirišau. Eikš pas mane, keliausim po pasaulį drauge.
Bėgikas paklausė ir įlipo į laivą, paklausė ir įlipo į laivą. Netrukus pamatė jie vyrą ant beržo sėdintį ir jį griaužiant.
- Ką tu čia veiki? - klausia abudu.
- Mažuma išalkau, tai ir užkandžiauju. Kelis beržus priešpiečiams sukramčiau.
Jaunikaitis sako:
- Eikš su manim, geresnį valgį duosiu.
Beržų graužėjas irgi paklausė. Dar toliau palėkęs žiūri, prie ežero prigulęs vyras, o ežero vanduo bemat senka.
- Ką tu čia veiki? - klausia visi trys.
- Mažuma ištroškau, tai ir gurkšnoju. Šito ežero man nelabai užteks, reikės dar eiti kito
ieškoti.
- Keliaukim drauge, geriau girdysiu; pasiūlė jauniklis.
Ir tas sutiko. keliauja jau keturiese. Toliau jis priėmė į savo laivą dar vieną vyrą, kuris per šimtą mylių į uodą taikėsi šauti, antrą, kuris prie žemės ausį pridėjęs augančios žolės traškėjimo, trečią, kuris nykštį į burną laikė, mat jam nykštį ištraukus užeidavo baisus šaltis. Kaip jie ilgai skraidė po pasaulį ir kol pagaliau sustojo dideliame mieste, kur gyveno rūstus karalius. Tas karalius buvo paskelbęs, jog išleisiąs savo dukterį už to, kas tris sunkius darbus atliks. Išgirdęs tą žinią jaunikaitis susigalvojo karalaitę laimėti. Ir klausė savo draugų, ar jie apsiimsią jam pagelbėti:
- Mielai - visi atsiliepė
Jis su draugais tuoj nuėjo pas karalių ir pasižadėjo visus darbus atlikti. Pirmiausia karalius liepė su jo bėgikais eiti lenktynių. Kas pirmas atbėgsiąs, tas laimėsiąs. Kai karaliaus bėgikai pasiruošė bėgti, ateina ir tas greituolis, sunkius medžius prie kojų prisirišęs. Žmonės stebėdamiesi klausė:
- Kam tie medžiai?
- Man taip patinka - atsakė šis.
Ir kaip pasileido bėgti, kaipmat visus aplenkė ir greit visai dingo ši akių. Po ilgos valandos žmonės pamatė karaliaus bėgikus grįžtant, o ano su medžiais prie kojų nė negirdėt, nei regėt. Mat už akių visiem užbėgęs jis pagalvojo, kam skubėti, geriau mažumėlę nusnūsiu, o kai atsigulė, kelmą po galva pasidėjęs, tai ir įmigo. Anas stebuklingasis šaulys tuoj stvėrė šautuvą, tuoj nusitaikęs pokšt ir išmušė jam iš po galvos kelmą. Greituolis iš miegų pašokęs pasivijo karaliaus bėgikus, juos pralenkė ir pirmas atbėgo. Karalius davė antrą darbą, pasakyti kelintą valandą rodo ir kiek muša laikrodis už dviejų šimtų mylių. Jaunikaitis pasišaukė du savo draugus ir gerai įmokė, ką reikia daryti. Akylas matė, ausylas girdėjo ir abudu jam tylom pasišnabždinėjo, o tada jis drąsiai pasakė:
- Tai man keista, laikrodis rodo dešimt, o muša dvylika.
Ir jis atspėjo. Karalius tyčia buvo taip sukalbėta. Dabar karalius davė trečią darbą, per vieną naktį su su su valgyti visas pilyje esantį maistą.
- Lengvas darbelis, daugiau nieko tiktai valgyti - sako jaunikaitis.
- Bet aš nenorėčiau kartu, bet aš norėčiau kartu ir savo draugus pasiimti.
Karalius sutiko. Pasivadinęs beržų graužėją ir kitus draugus jaunikaitis įėjo į kambarį, kur buvo sukrauti valgiai, o karalius pats įėjo į kambarį, kur buvo sukrauti valgiai, o karalius pats užrakino duris ir pastatė sargą, kad jokios klastos nebūtų.
- Dabar skubėkite visi prisivalgyti - sako beržų graužėjas.
- O, kai aš pradėsiu, tai nei kaulelio neliks.
Taip tas besotis ir padarė, viską grynai sušveitė, net indus prarijo, paskui dar stalus ir suolus sugraužė. Rytą atrakinęs duris karalius žiūri kambarys tuštutėlis, nė šapo nelikę. Trys darbai jau buvo atlikti, bet karalius nenorėjo savo dukters už nežinamojo jaunikaičio leisti. Paskyrė dar vieną darbą, visą rūsį vyno per naktį išgerti.
- Tai juk lengviau, kaip valgyti - sako jaunikaitis.
Nuėjo visi į rūsį, o tas ežerų gėrėjas ragina savo draugus:
- Skubėkite atsigerti, kai aš pradėsiu, tai nei lašelio neliks.
Taip ir atsitiko, kaip pradėjo tas besotis gerti, bemat visą vyną išmaukė, paskutinę raselę išlaižė. Karalius rytą ardo rūsį, kaip iššluotą, bet dukters vis tiek nenorėjo duoti. Daugiau darbų sugalvoti negalėdamas, sugalvojo jaunikaitį su visais jo draugais nužudyti. Vakare juos klastingai įviliojo į tokią svetainę ir užrakino. ten jiems bebūnant pradėjo smarkiai kaisti grindys, net padai jau svilo, mat karalius buvo liepęs po geležimis ugnį sukrauti, kad jie gyvi iškeptų. Kai tik jaunikaitis su savo draugais tai suprato, tuoj vienas jų nykštį sau iš burnos ištraukė ir užėjo toks šaltis, jog bemat grindys atvėso. Taip nė vienas ir nesudegė. Kitą rytą karalius atėjęs pažiūrėti, ar visi iškepė, ir tik pravėrė duris ir nušalo nosį. Dabar pabūgęs jis atidavė jaunikaičiui savo dukterį, o po senojo karaliaus mirties, jam atiteko visa karalystė. Toliau jaunikaitis gyveno linksmai ir laimingai, rasi rasi dar ir šiandien tebėra gyvas.

 

 

 

Medžiagą rinko Ieva Mochnačiovaitė
Pateikėjo raštiškas sutikimas nėra
Dokumento tipas nepasirinktas
Dokumento statusas Not set
Dublin Core (OAI_DC)